G.Landsbergis-2020.jpg
Spausdinti

Ginklų kontrolė ir neplatinimas

Sukurta 2013.12.05 / Atnaujinta 2021.02.12 08:13
  • Jungtinių Tautų sprendimų įgyvendinimas (raportas pagal JT Saugumo tarybos rezoliuciją 1540)

    2004 m. balandžio 28 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (toliau JT ST) priėmė Rezoliuciją 1540 – pirmą tarptautinį dokumentą, kuriame integruotai ir išsamiai nagrinėjami su masinio naikinimo ginklais, jų siuntimo į taikinį priemonėmis ir atitinkamomis medžiagomis susiję klausimai. JT ST rezoliucija 1540 visoms valstybėms nustatyti saistantys įpareigojimai, kuriais buvo siekiama užkirsti kelią nevalstybiniams subjektams įsigyti tokių ginklų ir su jais susijusių medžiagų bei atgrasyti juos nuo tokio įsigijimo. Be to, JT ST rezoliucijoje 1540 valstybės paragintos šia rezoliucija įsteigtam Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos komitetui (toliau – JT ST rezoliucijos 1540 komitetas) pateikti ataskaitą dėl veiksmų, kurių jos ėmėsi ar ketina imtis siekdamos įgyvendinti JT ST rezoliuciją 1540. Lietuva jau 2004 metais pateikė išsamią ataskaitą, kurią 2005 metais atnaujino informacija apie nacionalines kovos su masinio naikinimo ginklo platinimu priemones, o 2013 metais viena iš nedaugelio šalių pateikė papildytą ataskaitą dėl veiksmų, kurių Lietuva ėmėsi 2005-2013 metais, siekdama įgyvendinti JT ST rezoliuciją 1540. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, bendradarbiaudama su kompetentingomis Lietuvos Respublikos institucijomis (Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, Radiacinės saugos centru, Valstybine atominės energetikos inspekcija (VATESI), Branduolinio saugumo kompetencijos centru) JT ST rezoliucijos 1540 komitetui teikia ataskaitas dėl JT ST rezoliucijos 1540 įgyvendinimo. Lietuva ragina kitas šalis žengti atitinkamus žingsnius siekiant įgyvendinti JT ST rezoliuciją 1540.

  • Bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo konvencijos (1972 m.) (BTWC) įgyvendinimas

    Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 1997 m. vasario 18 d. dekretą “Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui ratifikuoti 1972 metų Konvenciją dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo”, ratifikavo 1972 metų Konvenciją dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo.

    Šia konvencija valstybės įsipareigojo imtis veiksmų, užtikrinti efektyvią pažangą visuotinio ir visiško nusiginklavimo link, įskaitant visų masinio naikinimo ginklų tipų uždraudimą ir sunaikinimą, ir cheminio ir bakteriologinio (biologinio) ginklo kūrimą, gamybą, kaupimą, uždraudimą ir sunaikinimą, taikant efektyvias priemones, padėsiančias pasiekti visuotinį ir visišką nusiginklavimą, esant griežtai ir efektyviai tarptautinei kontrolei.

    Siekiant nuosekliai stiprinti Lietuvos, kaip patikimos nusiginklavimo ir neplatinimo procesų dalyvės įvaizdį, Lietuva prisijungė prie Kanados, Šveicarijos ir Čekijos iniciatyvos pateikti BTWC nacionalinio įgyvendinimo savanoriškas ataskaitas ir nuo 2014 metų teikia šias ataskaitas.

  • ES veiksmų kryptys kovoje prieš masinio naikinimo ginklų platinimą

    Grėsmė, kurią kelia masinio naikinimo ginklų (MNG) platinimas, kaip nustatyta 2003 m. Europos saugumo strategijoje, nesumažėjo, ji tebekelia augantį pavojų ES saugumo aplinkai. Ji įgyja naujų aspektų, dėl kurių kyla uždavinių, kuriuos ES privalo veiksmingai spręsti: naujos ryšių priemonės, dėl kurių ginklų platintojai gali lengviau įgyti neskelbtinas žinias ir praktinę patirtį; nauji platinimo būdai ir sparti mokslo ir technologijų plėtra, kuria sudaromos palankesnės sąlygos masinio naikinimo ginklų projektavimui. Europos Sąjungos Vadovų taryba 2008 m. gruodžio 8-9 d., siekdama gerinti Europos Sąjungos kovos prieš MNG strategijos (2003 m.) įgyvendinimą, patvirtino jos įgyvendinimo planą, pavadintą „Naujos ES veiksmų kryptys kovojant su masinio naikinimo ginklų ir jų siuntimo į taikinį sistemų platinimu“, kuris 2010 metais buvo pratęstas dar dvejiems metams, o 2013 m. spalio 21 d. Europos Sąjungos Užsienio reikalų taryba priėmė išvadas dėl tolesnio veiksmingos ES politikos sprendžiant naujus masinio naikinimo ginklų (MNG) ir jų siuntimo į taikinį sistemų platinimo keliamus uždavinius vykdymo užtikrinimo.

    Pagrindinis dėmesys skiriamas naujoms rizikoms ir grėsmėms įvertinti, nepriklausomų mokslinių tyrimo institutų bendradarbiavimui, mokslinių ir akademinių žinių saugumui ir perdavimo kontrolei, mokslininkų atsakomybei skatinti, profesinio elgesio kodeksams kurti, konsuliniam budrumui didinti, eksporto kontrolės priemonėms plėtoti, pinigų plovimo prevencijai ir finansiniam budrumui skatinti, taip pat nelegalių MNG krovinių sulaikymui, pagalbai ir bendradarbiavimui su trečiosiomis šalimis.

    Lietuva prisideda prie ES veiksmų kovojant su masinio naikinimo ginklų ir jų paleidimo sistemų platinimu įgyvendinimo, ypač skatinant akademinio ir verslo sektoriaus atsakomybę ir plėtojant eksporto kontrolės priemones. Užsienio reikalų ministerijos Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamento Ginklų kontrolės ir neplatinimo skyrius vykdo naujų veiklos krypčių įgyvendinimo Lietuvoje kontaktinio asmens funkcijas.

  • NATO ginklų kontrolės ir neplatinimo politika

    Efektyvūs neplatinimo susitarimai – neatskiriama NATO saugumo politikos dalis. NATO keičiasi informacija ir koordinuoja šalių narių pozicijas ginklų kontrolės, neplatinimo ir nusiginklavimo klausimais, siekiant stiprinti saugumą ir stabilumą bei atsižvelgiant į kolektyvinės gynybos ir atgrasymo prioritetus. NATO yra patvirtinęs įsipareigojimą siekti pasaulio be branduolinio ginklo, tačiau iki to laiko NATO išliks branduolinis Aljansas.

    NATO ginklų kontrolės ir neplatinimo politikoje galima išskirti tokius aspektus:

    1. pabrėžiama Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (angl. “Non-Proliferation Treaty – NPT”) reikšmė globalaus branduolinio neplatinimo režimui ir nusiginklavimui,

    2. nepritariama Branduolinio ginklo uždraudimo sutarčiai (ang. Treaty on the Prohibition of Nuclear Weapons – TPNW), nes ji neatitinka NPT principų ir neturi verifikacinių mechanizmų. NATO politinė pozicija yra suformuluota bendru pareiškimu,

    3. NATO neplatinimo komitete ir Aukšto lygio darbo grupėje konvencinių ginklų klauismais (HLTF) keičiamasi informacija ir derinamos pozicijos masinio naikinimo ginklo neplatinimo, nusiginklavimo, branduolinių ir konvencinių ginklų kontrolės klausimais,

    4. Vykdomos konsultacijos su kitais partneriais ir dialogo šalimis,

    5. aktyviai prisidedama prie šaulių ginklų ir lengvosios ginkluotės atsargų tvarkymo, valstybių narių eksporto kontrolės sistemų tobulinimo, ginklų naikinimo ir taikos palaikymo operacijų rengimo,

    6. EAPC darbo grupėje dėl Visuotinių humanitarinių veiksmų minų atžvilgiu siekiama prisidėti prie priešpėstinių minų naikinimo,

    7. pabrėžiamas skaidrumas– organizuojamos diskusijos su nevyriausybinėmis organizacijomis, akademine bendruomene ir plačiąja visuomene.

    2010 m. NATO strateginėje koncepcijoje pabrėžiama, kad branduolinių ir kitų masinio naikinimo ginklų ir jų paleidimo sistemų platinimas kelia nepamatuojamą grėsmę globaliam saugumui ir klestėjimui ir kad artimiausią dešimtmetį neplatinimo klausimas bus pats opiausias kai kuriuose nestabiliuose pasaulio regionuose. NATO smarkiai sumažino savo branduolinio ginklo atsargas Europoje ir ateityje sieks sudaryti sąlygas tokiam mažinimui. Strategijoje numatoma, kad bus dedamos pastangos stiprinti įprastinių ginklų kontrolės režimą Europoje pagal abipusiškumo, skaidrumo ir priimančiosios šalies sutikimo principus. Taip pat akcentuojama, kad bus siekiama sudaryti su Rusija sutartį dėl jos skaidrumo kalbant apie branduolinį ginklą Europoje padidinimo ir šių ginklų perkėlimo toliau nuo NATO šalių narių teritorijos.

  • Otavos konvencija

    1996 metais gruodžio mėnesį Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją 51/45S, kuri pakvietė valstybes sudaryti naują tarptautinę sutartį, visiškai uždraudžiančią priešpėstines minas. 1997 m. Norvegija surengė konferenciją, kurioje rugsėjo 18 dieną priimta Konvencija dėl priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gamybos ir perdavimo uždraudimo bei sunaikinimo. Ši tarptautinė sutartis taip pat vadinama Otavos konvencija.

    Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių prisijungė prie Otavos konvencijos. Lietuvoje ji įsigaliojo 2003 m. lapkričio 1 d. 2004 m. birželį Lietuva baigė naikinti visas priešpėstinių minų atsargas.

    Lietuva, įgyvendindama tarptautinius įsipareigojimus, prisidėdama prie skaidrumo skatinimo ir pasitikėjimo regione stiprinimo ir derindama veiklą su tarptautinėmis pastangomis, paskatino naują Otavos konvencijos raidą regione ir subrandino procesą, reikalingą universaliam Konvencijos tikslų taikymui. Lietuva siekia sustiprinti pagalbą minų aukoms, puoselėti priešpėstinių minų uždraudimo normas regione ir skatina atsisakyti šio nehumaniško ginklo. Siekdama išlaikyti Lietuvos Respublikos kaip patikimos nusiginklavimo ir neplatinimo procesų dalyvės įvaizdį ir įgyvendinant Otavos konvenciją, Lietuva skiria paramą humanitarinio išminavimo projektams Ukrainoje, Kolumbijoje ir kitose šalyse.

    Dabar Lietuva – teritorija be priešpėstinių minų, o priešpėstinių minų tranzitas bus leidžiamas tik sunaikinimo tikslais. Lietuvos išminuotojai rengiami galimoms išminavimo misijoms taikos sustiprinimo operacijose, o kariai nedalyvaus jungtinėse karinėse operacijose, kuriose bus naudojamos draudžiamos priešpėstinės minos.
  • Kasetinių šaudmenų draudimas

    Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktu, 138 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 2009 m. lapkričio 3 d. dekretą Nr. 1K-197, 2010 m. gruodžio 16 d. ratifikavo, o 2011 m. kovo 24 d. Lietuva prisijungė prie Jungtinių Tautų pasaulinės kasetinių šaudmenų draudimo konvencijos, pasirašytos 2008 d. gruodžio mėnesį Dubline ir įsigaliojusios 2010 m. rugpjūčio 1 d.

    Naudojant kasetinius šaudmenis dėl didelio poveikio ploto dažnai nepavyksta atskirti civilinių ir karinių taikinių, todėl pažeidžiamos tarptautinės humanitarinės teisės nuostatos. Be to, kai kuriais atvejais daugiau nei trečdaliui šaudmenų iš karto nesprogus, pavojus žmonių gyvybei ir kliūtys ekonomikos vystymuisi išlieka ir konfliktui pasibaigus. Lietuva neturi, nenaudoja ir neplanuoja įsigyti kasetinių šaudmenų.

    Šiuo metu Lietuva dalyvauja įgyvendinant visas tarptautines sutartis, kuriomis siekiama apriboti tam tikrų ginklų rūšių keliamą humanitarinę žalą, ir nuosekliai remia tolesnį tokių tarptautinių taisyklių kūrimą.

  • Cheminio ginklo uždraudimo organizacija (OPCW)

    Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 1997 m. gruodžio 30 d. dekretą „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui ratifikuoti Konvenciją dėl cheminio ginklo kūrimo, gamybos, kaupimo ir panaudojimo uždraudimo bei jo sunaikinimo“, 1998 m. vasario 24 d. ratifikavo Konvenciją dėl cheminio ginklo kūrimo, gamybos, kaupimo ir panaudojimo uždraudimo bei jo sunaikinimo, pasirašytą 1993 m. sausio 13 d. Paryžiuje.

    OPCW misija yra įgyvendinti Cheminių ginklų konvencijos nuostatas, kad būtų pasiektas pagrindinis Konvencijos tikslas - pasaulis, kuriame nėra cheminių ginklų ir jų naudojimo grėsmės, ir kuriame chemija naudojama taikai, pažangai ir klestėjimui. Šiuo tikslu siekiama užtikrinti patikimą ir skaidrią cheminių ginklų sunaikinimo tikrinimo tvarką ir užkirsti kelią jų pakartotiniam panaudojimui, tuo pat metu ginant teisėtus nacionalinio saugumo ir nuosavybės interesus. Kilus įtarimams dėl cheminio ginklo panaudojimo, OPCW ekspertai gali atlikti reikalingus tyrimus cheminio ginklo panaudojimo faktų nustatymui.

    Valstybių narių konferencija, į kurią įeina visos 193 šalys narės, yra pagrindinis plenarinis OPCW organas, kuris prižiūri Cheminio ginklo konvencijos įgyvendinimą, skatina jos tikslus ir tikrina, kaip laikomasi Konvencijos nuostatų. Ji taip pat prižiūri vykdomosios tarybos ir techninio sekretoriato veiklą. Vykdomoji taryba, kurią sudaro 41 šalis narė, renkama dvejų metų kadencijai, vaidina pagrindinį vaidmenį sprendžiant klausimus dėl Konvencijos laikymosi. Taip pat Vykdomoji taryba sprendžia klausimus, susijusius su inspekcijomis ir tyrimais dėl įtariamo cheminio ginklo panaudojimo. Lietuva šiuo metu yra Vykdomosios tarybos narė, kadencija truks iki 2022 m. gegužės mėn.

  • Jūroje paskandintas cheminis ginklas

    Vien tik Baltijos jūroje po Antrojo pasaulinio karo galėjo būti paskandinta apie 40 tūkst. tonų cheminio ginklo amunicijos, kurio sudėtyje yra apie 15 tūkst. tonų nuodingų medžiagų. Skirtingose paskandinto cheminio ginklo vietose rasta skirtingų dominuojančių toje vietoje, cheminių medžiagų. Lietuvos ekonominei zonai (Baltijos jūroje Lietuvos ekonominė zona sudaro apie 6 400 km² ir pasiekia Švedijos vandenis) priklausančioje teritorijoje (Gotlando įduboje) rastas vienas objektas, turintis 9,5 mg/kg koncentracijos pavojingos cheminės medžiagos – arseno.

    Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2010 m. gruodžio 20 d. (II komitete – darnus vystymasis, aplinkosauga, ekonomika, tarptautiniai finansai) vienbalsiai patvirtino Lietuvos inicijuotą rezoliuciją “Cooperative measures to assess and increase awareness of environmental effects related to waste originating from chemical munitions dumped at sea“ (A/RES/65/149), kviečiančią visas pasaulio valstybes bendradarbiauti vertinant jūrose paskandintų cheminių ginklų amunicijos keliamos taršos poveikį aplinkai. Ši trimetė rezoliucija yra pirmoji Lietuvos savarankiškai pateikta rezoliucija Jungtinių Tautų Organizacijoje. Kartu su rezoliucija teikiamoje JT Generalinio sekretoriaus ataskaitoje išsamiau atspindimos valstybių iniciatyvos paskandintų cheminių ginklų srityje ir nustatomos tolesnio bendradarbiavimo gairės.

    1997 m. įsigaliojusi Cheminio ginklo konvencija taikoma iki 1985 m. sausio 1 d. jūrose paskandintam cheminiam ginklui, todėl šalys, kurios skandino ar savo teritoriniuose vandenyse turi palaidotos cheminės amunicijos, pagal minėtą konvenciją, neprivalo teikti ataskaitų ar imtis kitų priemonių. Tačiau konvencija numato, kad visą atsakomybę už iš jūros iškeltą ar į krantą išplautą cheminį ginklą prisiima šalis, kuri tą ginklą iškėlė ar rado.

    Lietuva aktyviai dalyvavo su Baltijos jūros švarinimu užsiimančių organizacijų ir projektų – HELCOM (The Helsinki Commision), CHEMSEA (projekto pabaiga 2014 m. vasario 15 d.) , BSAS (Baltic Sea Action Summit) ir NATO MODUM (Towards the monitoring of dumped munitions threat) veikloje.

    Daugiau informacijos galima rasti seadumpedcw.org

  • Konvencinių ginklų kontrolė ir saugumą ir pasitikėjimą skatinančios priemonės Europoje

    Pasibaigus Šaltajam karui Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) kontekste buvo pasiekta eilė susitarimų dėl konvencinių pajėgų Europoje kontrolės, skaidrumo ir karinio bendradarbiavimo priemonių. Pagrindiniai instrumentai: 1992 m. Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis (angt. Treaty on Conventional Forces in Europe, CFE), 1992 m. Atviros oro erdvės sutartis (angl. Open Skies Treaty, OST), ir 1990 m. Vienos dokumentas (paskutinį kartą atnaujintas 2011 m.).

  • Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis (CFE)

    Sutartis nustato apribojimus NATO ir Varšuvos paktui priklausiusių valstybių įprastinės ginkluotės kiekiams penkiose kategorijose: kovinių tankų, karinio šarvuoto transporto, sunkiųjų artilerijos pabūklų, kovinių sraigtasparnių ir kovinės aviacijos. Sutartyje taip pat buvo įtvirtintos nuostatos dėl informacijos pasikeitimo ir patikrinimų (verifikacijos). Atsižvelgiant į pasikeitusią konfigūraciją Europoje po Varšuvos pakto panaikinimo ir NATO plėtros, 1999 m. buvo pasiektas susitarimas dėl Adaptuotos įprastinės ginkluotės Europoje sutarties (toliau A-CFE). Buvo atsisakyta dviejų blokų principo ir nustatyti teritoriniai ir nacionaliniai įprastinės ginkluotės apribojimai, numatyta galimybė prisijungti naujoms narėms. 1999 m. ESBO Stambulo viršūnių susitikime Lietuva kartu su Slovėnija bei Makedonija pareiškė interesą prisijungti prie A-CFE, bet sutarčiai taip ir neįsigaliojus, to padaryti buvo neįmanoma.

    2007 m. gruodžio mėn. Rusija suspendavo CFE sutarties įgyvendinimą. Nuo 2011 m. NATO šalys priėmė atsakomąsias priemones ir nebeteikia Rusijai CFE sutartyje numatytos karinės informacijos. Nuo 2015 m. kovo 11 d. RF nutraukė savo dalyvavimą CFE Jungtinėje konsultavimosi grupėje (Joint Consultative Group), ir kreipėsi į Baltarusiją prašydama atstovauti RF interesus CFE. Taip pat, RF nutraukė 2001 m. pasirašytą dvišalį susitarimą su Lietuva dėl papildomų pasitikėjimo priemonių.

    Rusijai pasitraukus iš CFE, likusios šalys narės toliau įgyvendina sutartį. Lietuva įgyvendina dvišalį susitarimą su Baltarusija dėl pasikeitimo informacija ir papildomų inspekcijų. Lietuva yra suinteresuota šios sutarties išsaugojimu ir stiprinimu, kadangi jos sukurta karinio stabilumo bei ginkluotės apribojimų sistema bei kitos atvirumą bei pasitikėjimą stiprinančios priemonės didina ne tik sutartyje dalyvaujančių šalių, bet ir jai nepriklausančių valstybių saugumą.

  • Atviros oro erdvės sutartis

    Atviros oro erdvės sutartyje dalyvavo 34 šalys. Lietuva prisijungė nuo 2005 metų. Atviros oro erdvės sutartis yra skirta didinti karinės veiklos skaidrumą ir pasitikėjimą tarp šalių. Sutarties šalys turi teisę specialiais lėktuvais skristi virš viena kitos teritorijų ir įsitikinti, kad nevykdoma nedeklaruota karinė veikla. 2020 m. Jungtinės Amerikos Valstijos, motyvuodamos daugkartiniais sutarties pažeidimais iš Rusijos pusės, pasitraukė iš sutarties. 2021 m. sausio 15 d. Rusijos Užsienio reikalų ministerija paskelbė apie pasitraukimo iš sutarties procedūrų pradžią, tačiau netrukus šis procesas buvo pristabdytas, laukiant naujosios JAV administracijos apsisprendimo galimo grįžimo į sutartį.

  • Vienos dokumentas

    Vienos dokumentas (paskutinį kartą atnaujintas 2011 m.) yra politiškai įpareigojantis instrumentas, kuris numato konkrečias ESBO šalių narių karinės veiklos atvirumo ir nuspėjamumo priemones. Jis įpareigoja valstybes kasmet pateikti informaciją apie savo karines pajėgas, gynybinių pajėgumų vystymo planus ir karinį biudžetą, iš anksto informuoti apie planuojamą karinę veiklą. Valstybės įsipareigoja priimti savo teritorijoje nustatytą kiekį kitų šalių karinių ekspertų inspekcijų ir vizitų (vadinamoji verifikacinė veikla). Dokumentas taip pat numato karinį bendradarbiavimą (naujų ginkluotės rūšių demonstravimas, vizitai į karines bazes ir tam tikros karinės veiklos stebėjimas), valstybių bendrus veiksmus karinio pobūdžio incidentų atveju, bendras pratybas. Valstybė gali pareikalauti kitos šalies pasiaiškinti, jeigu šios vykdoma neįprastinė karinė veikla ima kelti susirūpinimą. Valstybės narės taip pat įsipareigoja bendradarbiauti įvertinant rizikingų karinių incidentų pobūdį, siekiant preventyviai užkirsti kelią galimiems nesusipratimams. Siekiant užtikrinti kuo didesnį skaidrumą karinių veiksmų metu, dokumente numatomas tam tikros karinės veiklos privalomas stebėjimas dalyvaujant kitų valstybių atstovams. Dokumente pabrėžta ir regioninių bei dvišalių susitarimų svarba. Valstybės narės gali dvišaliu ir daugiašaliu pagrindu susitarti dėl papildomų priemonių, siekiant skaidrumo ir tarpusavio pasitikėjimo stiprinimo. Saugumą ir pasitikėjimą skatinančios priemonės gali būti pritaikomos konkretiems regiono poreikiams. Vienos dokumentas yra politiškai įpareigojantis, tad Rusija jo laikosi selektyviai, pvz., tikslingai deklaruodama sumažintus pratybose dalyvaujančių pajėgų skaičius, kad nereikėtų kviesti kitų šalių karinių stebėtojų.

    2019 m. rudenį ESBO 34 šalys (Įskaitant NATO šalis) pateikė pasiūlymą dėl Vienos dokumento atnaujinimo (pačiame dokumente atnaujinimas numatytas kas penkerius metus), siekiant patikslinti įgyvendinimo spragas lengvinančias nuostatas. Tačiau Rusija atsisakė pradėti derybas, reikalaudama pirma pakeisti Vakarų „sulaikymo“ politiką Rusijos atžvilgiu.

  • Susitarimai dėl dvišalių pasitikėjimą ir saugumą skatinančių priemonių

    Lietuva aktyviai dalyvauja įgyvendinant Vienos dokumento tikslus ir principus: keičiasi karine-politine informacija su partneriais, vykdo ir priima inspekcijas bei įvertinimo vizitus pagal 2011 m. Vienos dokumentą (VD). Šalia pagrindinių įsipareigojimų dėl VD, Lietuva taip pat įgyvendina dvišalius susitarimus su Baltarusija, Švedija ir Suomija dėl papildomų priemonių, kuriomis siekiama dar labiau sustiprinti regioninį saugumą ir stabilumą, padidinti pasitikėjimą tarp šalių ir jų karinių struktūrų.

    Lietuvos susitarimas dėl dvišalių priemonių be papildomų vizitų kariniuose daliniuose numato ištisų regionų inspekcijas. Šalys taip pat susitarė iš anksto informuoti viena kitą ir apie tas pratybas bei kitokią karinę veiklą, kurios apimtys nesiekia VD numatytų išankstinio informavimo reikalaujančių „slenksčių“ aukščio.

  • Eksporto kontrolė ir sankcijos

    Eksporto kontrolės klausimai yra neatsiejamai susiję su bendrąja Lietuvos saugumo politikos problematika: masinio naikinimo ginklų (MNG) plitimo grėsmė glaudžiai siejasi su globalaus terorizmo grėsme, todėl neplatinimas ir eksporto kontrolės mechanizmų stiprinimas yra svarbiausia šių dienų tarptautinės politikos tema ir prioritetas.

    Lietuva nuo 2004 m. gegužės 27 d. yra Branduolinių medžiagų tiekėjų grupės (NSG) narė, nuo 2004 m. gegužės 26 d. - Australijos grupės (AG) narė, o nuo 2005 m. gegužės 6 d. – Vasenaro (Wassenaar; WA) narė. Lietuva siekia narystės Raketų technologijų kontrolės režime (MTCR).

    Branduolinių tiekėjų grupė reguliuoja branduolinių ir su jomis susijusių medžiagų ar technologijų perdavimą, Australijos grupė – cheminių, biologinių ir toksinių medžiagų neplatinimą. Vasenaro susitarimas reguliuoja įprastinės ginkluotės ir dvejopos paskirties prekių bei technologijų perdavimą ir kaupimą. Raketų technologijų kontrolės režimas apima nevaldomų nešėjų sistemas, kurios gali būti panaudotos masinio naikinimo ginklams transportuoti. Europos Sąjungos šalys, išskyrus Kiprą, yra visų minėtų režimų dalyvės.

    Lietuva pabrėžia ginklų eksporto kontrolės stiprinimo svarbą ir savo veiklą nuolatos derina su tarptautinių neplatinimo režimų reikalavimais. Įgyvendindama Lietuvos strateginių prekių eksporto kontrolės įstatymą, URM siekia efektyviau integruoti šių neplatinimo režimų gaires į nacionalinę eksporto kontrolės tvarką.

    Vadovaudamasi šiais tikslais Lietuva siekia, kad įprastinės ginkluotės ir dvejopo panaudojimo prekių bei technologijų perdavimai nekeltų grėsmės regioniniam ir tarptautiniam saugumui ir stabilumui. Nacionalinė eksporto kontrolė vykdoma pagal nacionalinių teisės aktų, Europos Sąjungos teisės aktų, Branduolinių ginklų neplatinimo sutarties, Cheminių ginklų konvencijos, Vasenaro susitarimo, Raketų technologijų kontrolės režimo, Branduolinių medžiagų tiekėjų grupės ir Australijos grupės reikalavimus. Lietuva 2014 m. gruodžio 18 d. įteikė Sutarties dėl prekybos ginklais (angl. Arms Trade Treaty, ATT) ratifikacinius raštus. Sutartis įsigaliojo 2014 m. gruodžio 24 d. Lietuva remia tarptautinių taisyklių, užtikrinančių atsakingą prekybą ginklais, kūrimą ir įgyvendinimą, todėl ragina kitas valstybes pasirašyti sutartį ir ją ratifikuoti, džiaugiasi greitu jos įsigaliojimu ir siekia Sutarties visuotinumo.

    Užsienio reikalų ministerija formuoja šalies eksporto politiką ir, atsižvelgdama į tarptautinius susitarimus, sprendžia, ar veiksmai, susiję su dvejopo naudojimo prekėmis ir technologijomis bei karinės įrangos prekėmis, atitinka tarptautinius įsipareigojimus. Licencijas tokių prekių išdavimui pagal atitinkamą tvarką išduoda Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Eksportas į valstybes, kurioms taikomos tarptautinės sankcijos - yra griežtai ribojamas. Licencija neišduodama, jei tai prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, Lietuvos Respublikos įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, Tarybos bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP, nustatančios bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę (buvęs Europos Sąjungos elgesio kodeksas dėl ginklų eksporto) bei Sutarties dėl prekybos ginklais kriterijams, tarptautinių neplatinimo režimų reikalavimams ir Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams. Įgyvendindama Tarybos bendrosios pozicijos Nr. 2008/944/BUSP reikalavimus, Užsienio reikalų ministerija vadovaujasi jos vartotojo gido rekomendacijomis.

    Lietuvos Respublikos karinių technologijų ir įrangos eksporto 2019 m. ataskaita skelbiama Europos Sąjungos dvidešimt pirmojoje kasmetinėje ataskaitoje pagal Tarybos bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP, nustatančios bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę, 8(2) straipsnį. Ankstesnes ataskaitas galima rasti Europos išorės veiksmų tarnybos tinklapyje.

    Užsienio reikalų ministerija, įgyvendindama Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymą, koordinuoja tarptautinių sankcijų įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje ir apie tai teikia informaciją tarptautinėms organizacijoms. Tarptautinės sankcijos nustatomos tiesiogiai taikomais Europos Sąjungos reglamentais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kurie įgyvendina kitus ES teisės aktus ir Jungtinių Tautų rezoliucijas. Daugiau informacijos apie tarptautinių sankcijų įgyvendinimą galima rasti tinklapyje www.urm.lt/sankcijos.

    Lietuva siekia politinėmis, ekonominėmis, diplomatinėmis ir teisinėmis priemonėmis užkirsti kelią cheminio, biologinio ir branduolinio ginklo bei įprastinės ginkluotės platinimui ir įgyvendinti eksporto kontrolės įsipareigojimus.