Naujienos

Atsimename tai, kaip ir atmename istorinius ryšius tarp mūsų tautų, kurios, kurdamos asmeninę sąjungą nuo Krėvės iki Liublino, o paskui kurdamos realią sąjungą, buvo vis dėlto tos pačios Žečpospolitos atskiromis dalimis. Turėjo atskiras įstaigas, iš dalies turėjo ir savo atskiras istorijas. Atsimenu Didžiosios Kunigaikštystės galią, vaidmenį, kurį suvaidino Europoje viduramžiais. Atsimenu taip pat tai, kad bendrai sudavėme didelius smūgius tiems, kurie norėjo Vidurio Europoje dominuoti, ir kad per amžius mums pavykdavo.

Šiandien gyvename kitame pasaulyje. Yra Lietuvos tauta, Lenkijos tauta, Baltarusijos, Ukrainos tautos, latvių, estų yra tautos, kurias siejo istorija (na, atsitikdavo, kad ir dalijo), kurios nemažu mastu turi bendrą atmintį šiandien, kuria atskiras suverenias valstybes. Mūsų laimei, lietuvių ir lenkų laimei, šiandien, po amžius trukusių kovų, esame toje vakarinėje dalyje, NATO ir Europos Sąjungoje, ir abiem mūsų šalims tai yra du svarbiausi atramos taškai. Tai yra pagrindas mūsų strateginės sąjungos, kuri reikalinga kiekvienam, kuris pažįsta Europos Sąjungą. Europos Sąjunga, tas didelis pavykęs eksperimentas, ir Šiaurės Atlanto paktas, kuris yra irgi didelis vykęs istorinis eksperimentas. Šitose organizacijose, nepaisant to, ar jos kuria istorijoje naują kokybę, reikalingas solidarumas tų, kuriuos kažkas sieja, nes pasaulis, nors pasikeitė į gera mūsų kultūros srityje, kuriai priklauso lietuviai ir lenkai, (…) vis dėlto visokių tautų ir valstybių pasaulių, neretai skirtingų interesų pasaulių. O mūsų interesai dažniausiai yra identiški ir reikia sugebėti bendrai dėl jų kovoti.

Šiandien mūsų strateginė sąjunga – tai nėra karinis paktas, vien dvišalis paktas. Mes priklausome didžiausiai militaristinei organizacijai pasaulyje, priklausome didžiausiai politinei ekonominei organizacijai, kuri yra Europos Sąjunga, bet tai yra bendra kova dėl interesų šitų organizacijų viduje. Kodėl bendra? Nes bendra yra didelė mūsų patirties dalis, nes geriau mes žinome, nes ir lietuviai, ir lenkai geriau žino apie tai, kas yra realus faktas šiandieniniame pasaulyje. Ypač apie tai, kas yra į Rytus nuo mūsų, žinome geriau, nes mes patys tą patyrėme. Aišku, lietuvių tauta labiau negu lenkų tauta, bet ir vieni, ir kiti tai patyrėme. Mes galime realiau įvertinti padėtį, ir tai yra svarbiausia.

Mūsų balsas, kai jis yra bendras, geriau girdimas, daug geriau. Šiandien sakiau ir Lietuvos Vyriausybės vadovui, ir ponui Prezidentui, nors ne vieną kartą jau anksčiau apie tai buvome kalbėję, kad Europos Sąjungoje ir NATO, o ypač Europos Sąjungoje, 1+1 nereiškia 2, reiškia daug daugiau. Čia aritmetikos dėsniai neveikia. Kai yra 1+1, tai dažnai po sekundės yra 1+3, 1+4, 1+5. Ir galime pasiekti pergalę. Mes kartu su Lietuva pasiekėm pergalę Ukrainoje, Gruzijoje. O tai, kas įvyko 2007 m. birželio mėnesį Briuselyje – Lisabonos sutartis su daugeliu pataisų, kurios buvo svarbios Lietuvai ir Lenkijai, yra mūsų bendras kūrinys. Be artimo Lenkijos ir Lietuvos, Prezidento V. Adamkaus ir mano bendradarbiavimo, to nebūtume pasiekę, ir tai turi būti pamoka ateičiai. Aišku, reikia būti nuolankiems vieni kitiems. Nesvarbu, kas yra didesnis, kas mažesnis, svarbu, kas turi sugebėjimą įtikinti kitą. Turime kitų bendrų bičiulių Latvijoje ir Estijoje. Su jais irgi reikia artimai bendradarbiauti. Turime bičiulių Čekijoje. Apskritai čia turime didelę patirtį. Kaip sakiau prieš sekundę, veikiame bendrai ir Ukrainoje, ir Gruzijoje, Azerbaidžane irgi. Tai labai gera patirtis. Tai yra kažkas, kas leidžia mums, ir Lietuvai, ir Lenkijai, būti reikšmingiems. Be to, be šio bendradarbiavimo, kalbėkim atvirai, tai nėra įmanoma.

Lenkija ir Lietuva, kaip ir kiekvienos dvi šalys, kurios turi stiprias istorines sąsajas, turi ir savo dvišalių problemų. Tas problemas reikia dėl bendrų interesų išspręsti. Tos problemos nėra rimtos. Jos neturėtų trukdyti niekam, ypač tam, kas yra strategiška, svarbu ir fundamentalu. Tai yra tautinės mažumos, vardų, pavardžių rašyba, gatvių, namų pavadinimai kai kuriose ir vienos, ir kitos šalies dalyse. Išspręskim tai. Tai – mūsų interesas, nes neverta, remiantis dalykais, kurie iš tikrųjų yra tokie smulkūs, gadinti to, kas gali mus sieti ir kas gali duoti mums didelių pasiekimų. Lenkija to nori. Aš esu įsitikinęs, kad Lenkija to nori, ir esu įsitikinęs, kad Lietuva to nori. Pokalbiai su ponu Prezidentu ir ponu premjeru šiandien aiškiai tai rodo.

Aš atvykau čia jau nežinau kelintą kartą. Nesugebu suskaičiuoti savo vizitų į Vilnių per paskutinius trejus metus ir tris mėnesius. Jų buvo labai daug. Šiandien atvykau su valstybiniu vizitu. Taip retai būna tarp atskirų šalių, nes paprastai būna neoficialūs vizitai. Todėl šis vizitas turi ypatingą misiją – jis patvirtina tai, kad mums reikalinga strateginė partnerystė, kad su tokia sąjunga mes galime būti galingesni, kad tiktai bendrai, kartu galima ką nors nuveikti šiose dviejose didelėse organizacijose, kurios yra gėris ir Lenkijai, ir Lietuvai, ir mūsų Latvijos bei Estijos bičiuliams. Tai yra gėris tiems, kurie, tvirtai tikiu, įstos į Europos Sąjungą ar į NATO artimiausiu metu. Tai mūsų bičiuliai iš Ukrainos ir Gruzijos. Bet tai yra žmonių organizacijos, o žmonės nėra idealūs, ne visada būna idealūs. Todėl turime atminti, kad šiame realiame pasaulyje tiktai kartu galime pasiekti tai, kas mums, lietuviams ir lenkams, lenkams ir lietuviams, istoriškai priklauso. Mes nieko daugiau nenorime. Mes tiesiog norime, kad į mus būtų žiūrima rimtai, kad šioje didelėje bendrijoje, kuriai priklausome, mūsų balsas būtų išgirstas. Tai ne nacionalizmas, tai paprasčiausiai šaltas vertinimas vaidmens, kurį suvaidinome istorijoje ir šiandien.

Labai ačiū, pone Pirmininke, už galimybę kalbėti. Visiems labai ačiū.