Naujienos

  Versta iš lenkų kalbos Ilgą laiką lietuviai ir lenkai kiekviena proga kartodavo, kad mūsų valstybių santykiai yra geriausi „per visą tų santykių istoriją“. Dabar jau kelerius metus kalbama, kad santykiai yra blogi. Kas gi atsitiko ?

Jan Vidacki [orig. Jan Widacki]

Lenkija turi ilgą pretenzijų Lietuvai sąrašą. Varšuvos manymu, lenkų mažuma yra engiama. Nepaisydama savo daugkartinių pažadų, Lietuvos valdžia iki šiol neišsprendė lenkų pavardžių rašybos klausimo. Pastaruoju metu dažniausiai komentuojamas klausimas, susijęs su Lietuvos švietimo reforma, – lenkų mokyklų engimas ir netgi siekis jas likviduoti. Lietuvos lenkams neleidžiama kabinti dvikalbių vietovių ir gatvių pavadinimų lentelių tankiai jų gyvenamose teritorijose.

Pagal lietuvių kalbos taisykles Lietuvoje visos nelietuviškos pavardės rašomos lietuviškąja forma. Prezidentas Bušas [orig. Bush] lietuviškai rašomas „Bušas“, o Kovalski [orig. Kowalski] – „Kovalskis“.

Pagal lietuvių kalbos normas (ir Lietuvos įstatymus) kiekviena pavardė turi tris formas: vyriškąją (pvz. Kovalskis) ir dvi moteriškąsias – atskirą ištekėjusioms moterims (Kovalskienė) ir netekėjusioms moterims (Kovalskaitė). Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra netekėjusi. Jos tėčio vardas buvo Grybauskas, o mamos – Grybauskienė.

1994 m. sutartimi Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių mažumoms buvo užtikrinta teisė „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“ (Sutarties 14 str.), tuo pačiu nustatant, kad „detalios vardų ir pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje“.

Taigi po Sutarties ratifikavimo, jei Lietuvos pilietis Kovalskis nori – gali vadintis „Kovalski“, tik tiek, kad jo pavardėje bus rašoma „v“, o ne „w“, nes tokios raidės lietuviškoje abėcėlėje nėra. Panašiai Okinčicas, gali vadintis „Okinčyc“, tik pavardėje bus rašoma ne „cz“, o „č“. Ir atvirkščiai, Lenkijos pilietis lietuvis, kurio pavardė iki šiol buvo „Makowski“, gali vadintis pagal savo gimtosios kalbos skambesį „Makauskas“. Visgi Lietuva ir Lenkija iki šiol nepasirašė prieš 17 metų sutartyje minimos specialiosios sutarties dėl vardų ir pavardžių rašymo. Lenkijoje apie tai (poreikį pasirašyti specialiąją sutartį) nekalbama, bet iš lietuvių tikimasi, kad jie vienašališkai sureguliuos lenkų pavardžių rašymo klausimą. Tiesą sakant, Lietuvos Vyriausybė (spaudžiama Lenkijos) parengė tokio įstatymo projektą, bet Seimas jo nepriėmė, todėl mes įsižeidėme ant ... Lietuvos Vyriausybės.

Kodėl nuo 1998 m., kai abi šalys pateikė nesuderinamus projektus, nebandome tartis dėl minėtos specialios sutarties? Panašu, kad mūsų Užsienio reikalų ministerija laikosi pozicijos, jog, nes problemų turi tik lietuviškoji pusė. Lenkijoje, neva, lietuviai gali rašyti savo pavardes taip, kaip jos rašomos lietuvių kalba. Tačiau Lenkijoje, nors jos piliečiai lietuviai ir iš tikrųjų gali vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį ir rašybą, jie tai gali daryti tik vyriškąja forma, kuri taikoma visiems: vyrams, ištekėjusioms ir netekėjusioms moterims. Lenkijos pilietė, pono Makausko žmona, gali vadintis kaip jos sutuoktinis – „Makauskas“, o ne „Makauskienė“, kaip to reikalauja lietuvių kalbos taisyklės ir Lietuvos tradicijos. Jų duktė taip pat negali būti „Makauskaitė“, o tik „Makauskas“. Tai tas pats, jei lenką vyrą pavarde „Nowak“ vadintume „Nowakówna” [vert. past. netekėjusių moterų pavardės forma].

Kaip sąmojingai rašo Lenkijos Užsienio reikalų ministras „jei lietuvių tautybės Lenkijos pilietis (-tė) pateiks lietuviškąjį civilinės būklės aktą, kuriame pavardė bus įrašyta viena iš trijų skirtingų formų (skirtų vyrams ir ištekėjusioms bei netekėjusioms moterims), būtent tokia forma bus įrašyta į lenkiškąjį civilinės būklės aktą“. Viena bėda - ministras neišaiškina, iš kur Punske ar Seinuose gimusi Lenkijos pilietė gali turėti tokį lietuviškąjį civilinės būklės aktą, prieš gaudama lenkiškąjį? O iš kur tekėti besiruošianti lietuvių mažumos atstovė, stovinti prieš kunigą ar civilinės metrikacijos biuro darbuotoją, gali turėti lietuviškąjį civilinės būklės aktą su jame įrašyta ištekėjusios moters pavarde jos lietuviškąja forma? Ministras to nepaaiškina.

Užsienio reikalų ministerija netgi nežino, kiek Lietuvos lenkų yra suinteresuoti pakeisti savo pavardės rašybą. Lietuvos lenkų sąjungos manymu, tokiu pavardės pakeitimu gali būti suinteresuoti 20 proc. vietinių lenkų. Netgi jei tokius skaičius laikytume patikimais, akivaizdu, kad pavardžių rašymo problema nėra esminė didžiajai Lietuvos lenkų daliai.

Užuot piktinusis ir šnairavus į lietuvius, bandžius priversti juos vienašališkai išspręsti šį klausimą ir ta pačia proga klaidinus Lenkijos visuomenę, reikia parengti Sutartyje minėtos specialiosios sutarties naują projektą ir grįžti prie derybų stalo.

Šią problemą gali išspręsti tik dvišalė sutartis, juo labiau, kad pastaruoju metu Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Liuksemburge, tirdamas Lietuvos lenkės ir jos Lenkijoje gimusio vyro bylą, nusprendė, kad Lietuvoje galiojančios pavardžių rašymo lietuviška transkripcija taisyklės nepažeidžia ES principų.

Pastaruoju metu Lietuvos švietimo reforma sukėlė Lenkijoje pasipiktinimo ir protestų bangą. Partijos „Teisė ir teisingumas“ nariai netgi parengė šiuo klausimu specialiosios rezoliucijos projektą. Kalbama, kad įgyvendinant šią reformą bandoma likviduoti Lietuvoje mokymą lenkų kalba. Net dienraščio „Gazeta Wyborcza“ straipsnyje „Lenkiškose mokyklose reikės kalbėti lietuviškai“ buvo dejuojama: „vakar Lietuvos Seimas priėmė Švietimo įstatymo pataisas, po kurių Lietuvoje gali nebelikti keliasdešimties lenkiškų mokyklų“.

Prieš pradedant kalbėti apie tai, kaip Lietuvoje engiamos lenkų mokyklos, reikėtų prisiminti, kad Lietuva yra vienintelė pasaulyje valstybė (išskyrus Lenkiją), kurioje galima mokytis lenkų kalba visose mokslo pakopose, taip pat ir gauti aukštąjį išsilavinimą. Lietuvoje veikia daugiau nei 120 mokyklų, kuriose mokomasi lenkų kalba.

Kokia yra šitos „Lietuvos lenkų švietimui grėsmę keliančios“ reformos esmė? Taigi turi būti „optimizuojamas mokyklų tinklas“ – ir to Lietuvos lenkai labiausiai bijo. Vykdant tokį optimizavimą, turi būti uždaromos mažose vietovėse esančios mažos mokyklos, kuriose trūksta mokinių. Kyla grėsmė, kad bus uždarytos mažiausios lenkiškos mokyklos, kuriose tiesiog trūksta mokinių. Lietuvos ambasadorė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė užtikrina, kad tai palies tik tas mokyklas, kuriuose nuo seno yra daugiau mokytojų nei mokinių. Vertėtų papildyti, kad mokyklas finansuoja savivaldybės, o tuose rajonuose, kuriose yra lenkiškų mokyklų, savivaldybėms vadovauja lenkai. Taip pat reikėtų priminti, kad nors ir Lenkija (skirtingai nei Lietuva) iš krizės išbrido beveik nenukentėjusi, visgi vadovaudamasi taupymo sumetimais ji taip pat uždaro mažiausias mokyklas.

Švietimo reforma numato, kad mokyklose, kuriose mokomoji kalba yra ne lietuvių kalba, kelių dalykų bus mokoma lietuvių kalba: Lietuvos istorijos, Lietuvos geografijos ir lietuvių kalbos. Kai kurių Lenkijos politikų ir publicistų manymu, tai pasipriešinimą kelianti lenkiškų mokyklų lituanizavimo apraiška.

Kas yra geriau lenkiškų mokyklų Lietuvoje absolventams, siejantiems savo ateitį su Lietuva – mokėti lietuvių kalbą gerai ar prastai?

Lenkijoje, tautinės mažumos gali lankyti mokyklas, kuriose jie mokosi savo gimtosios kalbos, o visų kitų dalykų mokosi lenkų kalba, arba mokyklas, kuriose visas mokymo procesas, iš esmės, vyksta tautinės mažumos kalba. Norint sudaryti klasę, kurioje būtų mokoma gimtosios kalbos, ar klasę, kurioje mokymo procesas vyktų tautinės mažumos kalba, pagrindinėje mokykloje tokį norą turi pareikšti mažiausiai 7 mokiniai, o aukštesniojoje mokykloje mažiausiai 14 mokinių. Mokyklose, kuriose mokymo(si) procesas vyksta tautinės mažumos kalba, pamokos vedamos tautinės mažumos kalba, išskyrus šiuos atvejus: pagrindinėje mokykloje (I ugdymo etapas) pradinio ugdymo etape lenkų kalbos mokymas vyksta lenkų kalba; II ugdymo etape lenkų kalba vedamos Lenkijos istorijos, Lenkijos geografijos ir lenkų kalbos, pamokos. Kitose mokyklose (aukštesniosiose) lenkų kalba mokoma Lenkijos istorijos, Lenkijos geografijos ir lenkų kalbos.

Įgyvendinus lietuviškąją reformą, tautinių mažumų mokyklos valstybine kalba mokomų dalykų skaičiumi prilygo Lenkijos tautinių mažumų mokykloms.

Per visą Lietuvos – Lenkijos santykių dvidešimtmetį lietuviai nuosekliai gynėsi nuo dvikalbių vietovių ir gatvių pavadinimų. Lenkija iš pradžių šio klausimo neakcentavo, nes nenorėjo įsileisti tokių dvikalbių lentelių Aukštutinėje Silezijoje [orig. Górny Śląsk] ir Opolės [orig. Opole] mieste. Priėmus mūsų įstatymą dėl tautinių mažumų, jau galima kabinti minėtas lenteles, tik reikalaujama, kad tokioje vietovėje mažumų atstovų būtų mažiausiai 20 proc., ir atitinkamą sprendimą turi priimti valsčiaus taryba. Tokia galimybe pasinaudojo Silezijos vietinės vokiečių bendruomenės ir Punsko lietuviai. Po didelio triukšmo valsčiaus valdžiai sušaukus referendumą (nors įstatymas to nereikalauja), tik viena vietovė Lemkovščiznos [orig. Łemkowszczyna] krašte – Bielanka – turi lentelę su užrašu ukrainiečių kalba „Bilanka“. Po Bielankos patirties kiti lemkų [vert. past. Rytų slavų etninė grupė] kaimai atsisakė bandymų kabinti dvikalbes lenteles.

Dvikalbės lentelės pasienio vietovėse šiais laikais yra absoliutus europinis standartas. Prisimindami, kad ir mums dar prieš keliolika metų nebuvo lengva sutikti, kad būtų kabinamos dvikalbės lentelės, bandykime lietuvius įtikinti, o ne ant jų rėkauti.

Tūkstančiai jaunų lietuvių, vykstančių į Vakarų Europą dirbti ar atostogauti, įsitikina tuo, kad dvikalbės, o kai kur net trikalbės, vietovių ir gatvių pavadinimų lentelės Europoje yra įprastas dalykas. Tokias lenteles jie mato Vokietijos – Prancūzijos, Austrijos – Italijos, netgi ir Rumunijos – Ukrainos pasieniuose. Kodėl Lietuva šiuo atžvilgiu turėtų skirtis nuo kitų Europos valstybių?

Viskas rodo, kad Lenkijos įmonė „PKN Orlen“ įsigydama Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą, investavo nevykusiai. Šiuo atveju buvo vadovaujamasi ne ekonominėmis paskatomis, bet politinėmis ambicijomis. Tai, kas turėjo būti didelis ekonominis ir politinis laimėjimas, tapo nuolatinės frustracijos ir rūpesčių šaltiniu. Naftą iš pradžių reikia įsigyti Rusijoje, o po to atgabenti ją į perdirbimo gamyklą. Tikėjomės, kad lietuviai sumažins mums naftos gabenimo kainas, bet jiems tai nė galvoj, nes iš verslo jie, matai, tikisi pelno (o kas tikėjosi, kad bus kitaip?).

Kodėl pirkdami naftos perdirbimo gamyklą, neišsiderėjome ta proga mažesnių naftos gabenimo kainų?

Ir kam apskritai reikėjo pirkti šią gamyklą? Ar visų šių dabar iškilusių rūpesčių nebuvo galima numatyti?

Prie minėtų problemų prisideda ir įvairių kraštutinių pažiūrų lietuvių politikų – marginalų nedraugiški pasisakymai apie Lenkiją ir lenkus, kurie pas mus yra viešinami ir komentuojami. Neseniai mūsų Užsienio reikalų ministerijos vadovas išsikvietė „ant kilimėlio“ Lietuvos ambasadorę dėl Eišiškių mokyklos direktoriaus (jau išėjusio į pensiją) kvailo pasisakymo. Kažkokioje sueigoje jis yra pasakęs, kad lenkai Lietuvoje – tai penktoji kolona, ir palygino lenkų mokyklų mokinius su Hitlerjugend. Tarp kitko, už šį pasisakymą atsiprašė Lietuvos Vyriausybės atstovas.

Nemanau, kad Lenkijos ambasadorių Vašingtone kažkas kvietėsi į Valstybės departamentą „ant kilimėlio“ dėl Lenkijos Seimo nario reakcijos, paskelbus, kad Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu tapo Barakas Obama [orig. Barack Obama]. Minėtas Seimo narys tuomet iš tribūnos pranašavo baltojo žmogaus eros pabaigą. Perdėta reakcija į idiotizmą tik dar labiau tokį idiotizmą sureikšmina.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai niekad nesiklostė paprastai ir lengvai. Lietuviai ir lenkai skirtingai prisiminė bendrai išgyventą istoriją. Mums Jogaila buvo didis karalius, o lietuviams – išdavikas. Mums Liublino Unija simbolizavo didingos Jogailos valstybės pradžią, o jiems – Lenkijos ir lenkų kultūros dominavimą. Mums Gegužės 3 d. Konstitucijos metinės yra valstybinė šventė, o lietuviams šios metinės primena prarastą valstybingumą.

Lietuvos tautinė savimonė 19 a. pabaigoje pabudo per lenkiškumo neigimą. Kad būtum lietuvis, prieš tai reikėjo pasakyti „nesu lenkas“.

Lenkų kalba daugeliui lietuvių tautinio atgimimo vedlių buvo jei ne pirmoji, tai bent jau išmokta ne prasčiau nei lietuvių. Po pirmojo pasaulinio karo lietuviai nenorėjo jokios unijos su Lenkija, jie sukūrė savo tautinę valstybę. Prasidėjo visą tarpukarį trūkęs ginčas dėl Vilniaus. Lietuviai manė, kad Vilnius priklauso jiems istoriškai kaip Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o lenkai buvo įsitikinę, kad jei Vilniaus gyventojų dauguma yra lenkai (faktiškai lietuvių gyventojų čia buvo apie 2 proc.), remiantis gyventojų apsisprendimo laisvės principu, miestas turi priklausyti Lenkijai. Lietuviai su tuo nesutiko ir iki šiol nuosekliai laiko, kad tarpukario laikotarpiu lenkai buvo okupavę Vilnių. Prie to prisidėjo dar ir pastarojo karo patirtis, ginčas dėl Krašto Armijos [orig. Armia Krajowa] Vilniaus krašte, kurią mes esame linkę idealizuoti. Lietuviai, priešingai, į KA žiūri panašiai, kaip mes žiūrime į Ukrainiečių sukilėlių armiją [orig. Ukraińska Armia Powstańcza].

20a. paskutinį dešimtmetį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir Lenkijai tapus visiškai suverenia valstybe, susidarė prielaidos kurti tarpusavio santykius nuo švaraus lapo. Tačiau abiejų valstybių pozicijų stereotipai pasirodė esą labai gajūs ir stiprūs. Prie to prisidėjo lenkų bendruomenės kai kurių lyderių elgesys, kai jie lietuvių ir Maskvos ginče parėmė Maskvą. Balsuojant dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto, keli lenkai, deleguoti į Aukščiausią tarybą, susilaikė ir tuo neparėmė Lietuvos nepriklausomybės. Janajevo pučo metu kai kurie lenkų lyderiai parėmė pučą ir bandė įsteigi autonomiją. Šitokia patirtis nepriklausomybės atgavimo pradžioje atsispindi dabartinėje lietuvių politikų pozicijoje.

Lietuva, kuriai per visą jos istoriją triskart grėsė netekti savo kalbos ir kultūros, alergiškai reaguoja į viską, kas, jos manymu, silpnina lietuviškumą. Būtent čia slypi tų nesuprantamų ir mums juokingų administracinių suvaržymų, susijusių su užrašais ir lietuvių kalbos inspekcijos veikla (kai skiriamos baudos už kalbos teršimą svetimžodžiais), ištakos. Lietuviai net oficialiai patvirtino lietuviškus patiekalų pavadinimus MacDonaldo restoranuose.

Kitą vertus, Lietuvos sostinėje Vilniuje lietuviai sudaro beveik 60 proc. visų gyventojų (lenkai – apie 20 proc., rusai - 14 proc.), o Vilniaus apylinkėse, pietiniuose ir rytiniuose rajonuose nuo 60 iki 80 proc. gyventojų sudaro lenkai. Lietuvoje yra kiek daugiau nei 3 230 000 gyventojų. Tiek gyventojų yra Mažosios Lenkijos vaivadijoje [orig. województwo Małopolskie ].

Silezijos ir Opolės vaivadijos kartu turi beveik dvigubai daugiau gyventojų nei visa Lietuva, bet 120 000 vokiečių mažuma visgi sugeba sukelti nerimą didžiausios Lenkijoje opozicinės partijos lyderiui. Tai kodėl taip stebimės, kad Lietuvos politikai yra chroniškai susirūpinę dėl ten gyvenančių lenkų?

Per pastarąjį dvidešimtmetį Lietuvos ir Lenkijos istorikai labiau suartėjo ir pradėjo realiai bendradarbiauti. Jiems pavyko atskirti istoriją nuo nūdienos politikos. Bendri moksliniai tyrimai, konferencijos, istorinių monografijų vertimai tapo norma. Jei abiejų šalių politikai neprikels „istorinės politikos“, panašu, kad istorikams pavyks patiems susitvarkyti, o istorija kartą ir visiems laikams nebemes savo šešėlio į politiką. Berods, negrįžtamai dingo rimta tarpusavio santykius apsunkinanti kliūtis.

Belieka nūdienos politika. Abiejų valstybių narystė NATO ir ES turėtų padėti vykdyti tokią politiką. Be to, Lietuva ir Lenkija savo bendrais veiksmais gali veiksmingai įtakoti visos Sąjungos politiką, ypač jos rytinę dimenciją. Šiuo atžvilgiu Lietuva ir Lenkija viena kitai reikalingos.

Lenkų mažumos Lietuvoje klausimas, pastaruoju metu pabloginęs tarpusavio santykius, turi būti sprendžiamas palaipsniui. Tačiau Lenkija irgi turi aiškiai pareikšti, kad nerems lenkų mažumų lyderių reikalavimų, peržengiančių europietiškųjų standartų ribas. Tai yra būtina tam, kad mažumų vedliai jaustų saiką, ir norint suteikti Lietuvai garantijas, jog nepalaikysime jokių veiksmų, kurie net ir tolimoje perspektyvoje galėtų kelti grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui ir unitariniam šios valstybės pobūdžiui.

Reikia kalbėtis su Lietuva, įtikinėti ją, o ne bandyti kažko iš jos reikalauti. Tuo tarpu ankstesnysis Lietuvos ambasadorius Lenkijoje (šiuo metu užsienio reikalų viceministras) Egidijus Meilūnas, kuris daug nuveikė siekdamas suartinti lietuvių ir lenkų intelektualus, ištisus mėnesius negalėjo patekti pas Lenkijos užsienio reikalų ministrą. Netgi kai baigėsi ambasadoriaus diplomatinė misija, jį atsisveikinimo vizito priėmė ne Ministras, o viceministras. Ministras užsuko kelioms minutėms ir tai vien tam, kad pasakytų atsisveikinančiam ambasadoriui, kad jo įpėdinei gyvenimas čia nebus lengvas. Taip ir yra. Ambasadorė kelis mėnesius laukė įgaliojamųjų raštų įteikimo, o tai ne tik žemina ambasadorių, bet ir neleidžia jam oficialiai veikti.

Nežinau, kiek mūsų Užsienio reikalų ministerijos politikoje Lietuvos atžvilgiu yra šalių tarpusavio sąskaitų suvedinėjimo. Ar kartais, progai pasitaikius, nesiekiama parodyti, kad keturiolika prezidento Kačinskio [orig. Kaczyński] vizitų Vilniuje ne tik kad nieko neišsprendė, bet lietuviai po jų tik dar labiau suįžūlėjo?

Kiek mūsų pasipūtimas turi įtakos įsitikinimui, kad galime išsireikalauti iš Lietuvos viską, ko iš jos tikimės? Manau, kad galime išsireikalauti išties daug. Bet nepatariu. Rezultatas bus toks, kad lietuviai atsimokės kažkuo kitu, o tai galiausiai pagilins abiejų tautų (ne tik politikų, bet ir visuomenių) nepalankumą ir atšiaurumą viena kitos atžvilgiu. Kaip atsakas į mūsų pasipūtimą gilėja lietuvių fobijos. Ne tik politikų, bet ir visuomenės. Tai nėra geras pagrindas santykiams su kaimynais kurti. Tai kelias į niekur.

Jan Vidacki [orig. Jan Widacki] – gim. 1948 m., teisės profesorius, 1990-1992 m. vidaus reikalų viceministras, 1992-1996 m. Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje, šiuo metu – Lenkijos Seimo Demokratinės frakcijos narys.

Teksto originalas: http://wyborcza.pl/1,76842,9638341,Polska_pycha_i_litewskie_fobie.html